Apleista dirva išmoko, kad tik darbas duoda vaisių.

Daržininkas Mikalojus turėjo menką lūšnelę ir sklypelį žemės, kuris, nedirbamas visas apaugo žole ir žagarais. Karštą vasaros dieną, per rugiavežtę, gulėjo Mikalojus lazdynų krūmo paunksnėje. Pro šalį važiavo su didžiausiu rugių vežimu kaimynas ūkininkas. Mikalojus dbtelėjo pavydžia akimi į vežimą ir šaltai kilstelėjo kaimynui kepurę. Ūkininkas sustojęs tarė Mikalojui: „Kad tu kasdien išdirbtum užleistos savo žemės nors po tokį sklypelį, kiek esi užgulęs tinginiu savo kūnu, galėtum kasmet prisikirsti javų daug daugiau, negu čia vežime dabar kad matai“.

Mikalojui tas patarimas puolė į galvą. Jis iškirto ir išrovė su šaknimis visus krūmokšlius ir gražiai išdirbo žemę.

Taip jis pasidarė dirvą, kuri pačiam nieko nekainavo ir kuri visą jo šeimą gražiai galėjo išmaitinti.