Darbo įgūdžiai paverčia skurdą pragyvenimo šaltiniu.

Vieną vakarą beturtė našlė su dviem vaikais grįžo prisirinkę žabų iš artimojo raisto į kaimą.

Ant pečių kiekvienas vilko, šiaudų grįžte susirišęs, po žabų naštą: motina didelę, vaikai po mažesnę.

Beeidami sutinka jie turtingą vaizbūną iš miesto ir prašo išmaldos. Bet vaizbūnas sako našlei: „Elgetauti tau nereiks. Atiduok man berniukus, aš juos išmokysiu iš vyčių šiaudų auksą daryti“.

Motina palaikė tat per juoką, bet vaizbūnas užtikrino rimtai kalbąs. Pagaliau ji sutiko, ir vaizbūnas vieną berniuką išleido mokytis pintinių pinti, antrąjį — šiaudinių daiktų regzti.

Po trejų metų grįžta vaikai į vargingą savo motinos lūšnelę, gamina be poilsio gražiausias pintines ir puikiausias skrybėles ir parduoda prekes vaizbūnui.

Vieną dieną užeina vaizbūnas į našlės pirkią, užmoka už darbą pačiais auksiniais ir šypsodamas sako: „Na, ar ne mano buvo teisybė, ar netesėjau žodžio?“

Motina ir vaikai tik šaiposi iš džiaugsmo.