Nesavanaudiška dovana atlyginama, o godumas sugėdinamas.

Beturtis darbininkas užsiaugino savo darželyje nepaprastai didelę ropę, į kurią žiūrėdamas kiekvienas stebėjosi. „Aš ją paaukosiu šviesiausiam mūsų ponui, — tarė jisai, — nes jam labai tinka, jei kas lauką ar daržą gražiai prižiūri“.

Ir nunešė ropę į pilį. Pilies ponas pagyrė jo darbštumą ir gerą valią ir padovanojo tris raudonuosius.

Išgirdo apie tai vienas ūkininkas iš kaimo, žmogus labai turtingas ir šykštus, jis ir mano: „Paaukosiu jo malonybei ponui didžiulį veršį. Jeigu jisai už menką ropę duoda tris auksinius, tai kiek aš gausiu už dailų veršį!”

Veda jisai tą veršį į pilį ir prašo jo malonybės pono priimti jį dovanomis. Ponas tuojau suprato, dėl ko šykštuolis kaimietis toks dosnus pasidarė, ir pasakė veršio nepriimsiąs.

Bet kaimietis ėmė prašyti, kad menkos jo dovanos neatmestų. Pagaliau išmintingas ponas jam sako: „Na gerai, kad taip jau užsimetei, aš priimu dovaną. Bet kadangi sveikas esi toks dosnus, tai ir aš negaliu pasirodyti šykštuolis. Ir aš duodu sveikam dovaną, kuri man du tris sykius daugiau atsiėjo, negu sveiko veršis“.

Ir sulig tais žodžiais nustebusiam kaimiečiui atidavė gerai jam žinomą didelę ropę.