Gailestingumas svetimam žmogui sugrąžina seneliui sūnų ir viltį.

Keletas kareivių karo metu užėjo į kaimą, reikalaudami, kad kas iš gyventojų parodytų jiems kelią. Eiti su jais teko beturčiui padieniui. Buvo labai šalta ir didžiausia dargana. Prašo jis verkdamas ūkininkus, kad paskolintų kas jam šiltesnį apdarą. Bet niekas nedavė. Pasigailėjo vargšo žmogelio ir paskolino jam nudryžusį savo žiponą visai svetimas senas žmogus, kuris per karą buvo išvarytas iš savo krašto ir vargingai gyveno tame kaime, bernaudamas pas kalvį.

Tą pačią dieną, kai išėjo kareiviai, vėlai vakare atjoja į kaimą jaunas dailus karininkas puikiais kariškais drabužiais su kryžiumi ant krūtinės ir liepia vesti pas tą senąjį žmogų, kuris anam beturčiui paskolino žiponą. Pamatęs karininką, geraširdis senelis sušuko iš džiaugsmo: „Dieve brangiausias! juk tai mano sūnus Rudolfas!“ ir pribėgęs, apsikabino jį abiem rankomis.

Rudolfas daugel metų buvo kareiviu ir už savo žymius gabumus, už teisingumą ir drąsą liko pakeltas į karininkus. Jo tėvas pirma gyveno didokame miestelyje ir buvo geras kalvis, bet paskutiniais laikais nieko apie jį, sūnų, nebegalėjo sužinoti. Sūnus pažino tik seną žiponą ir iš keliarodžio apsakinėjimo įsitikino, jog jo tėvas nūnai gyvenąs tame kaime.

Tėvas ir sūnus verkė iš džiaugsmo, ir visi žmonės, kurie ten buvo, verkė drauge su jais. Rudolfas visą naktį viešėjo pas savo tėvą, šnekėdamasis su juo iki pat aušrai. Išjodamas paliko daug pinigų ir pažadėjo toliau juo rūpintis. Žmonės kalbėjo: „Dievas tikrai parodė mielaširdystę tam seneliui už gerą širdį ir atvedė jam sūnų, kuris jį išgelbėjo iš vargo ir skurdo”.