Sąžiningumas atlyginamas, o melas griežtai nubaudžiamas.

I

Norbertas, angliakasio beturčio sūnus, sėdėjo miške po medžiu ir balsiai raudodamas, meldėsi. Tuo tarpu miške medžiojo ponas didikas, žaliais drabužiais apsirengęs su žvaigžde krūtinėje; eidamas pro šalį, ir klausia berniuką; „Vaike, ko taip verki?“.

„Mano motutė ilgai sirgo, — atsakė Norbertas,— nūnai tėtušis siuntė mane miestan užsimokėti vaistininkui; eidamas pamečiau piniginę su visais pinigais”. Ponas kažką pašnibždomis pasakė girininkui, kuris jį lydėjo, ir, ištraukęs iš kišenės mažutį pinigų krepšelį iš raudonojo šilko su keletu naujų pinigų, tarė: „Bene šita bus tavo piniginė?”. — „O ne,— atsakė Norbertas, — manoji buvo visai prasta ir joje nebuvo tokių gražių pinigų“.

„Tai gal šita bus tavo?“ — klausė girininkas, imdamas iš kišenės menką seną piniginę. — „Šita! šita mano!“ — sušuko nudžiugęs Norbertas. Girininkas atidavė jam piniginę, o ponas tarė: „Kad tu taip širdingai meldeisi ir esi toks teisingas, dovanoju tau ir šitą krepšelį su pinigais.”.

II

Apie tą atsitikimą sužinojo Steponas, kitas berniukas iš artimo kaimo. Kai tik tas ponas atvažiavo antru kartu į girią medžioti, atsisėdo Steponas po egle ir ėmė žliaumbti visa gerkle: „Pamečiau pinigus! Pamečiau pinigus! Kur mano pinigai?“.

Ponas, eidamas pro šalį ir girdėdamas tą šauksmą, rodo jam pilną krepšį pinigų ir klausia: „Bene tik šitą krepšelį tu būsi pametęs?”. — „Taip! šitą!“ — sušuko Steponas ir įsisegė abiem rankomis į piniginę.

Bet girininkas, kuris šalia pono stovėjo, rūstisiai riktelėjo: „O tu, begėdi! drįsti kunigaikščiui į akis meluoti? Aš tau atskaitysiu kitoniškais pinigais!“. Ir, pasilaužęs karklo vytinę, išaižė jam užpakalį taip smarkiai, kaip buvo melagis apgavikas nusipelnęs.