Tvarka ūkyje pagerėja ne dėl stebuklo, o dėl nuolatinio šeimininkės budrumo.

Vienai ūkininkei labai nesisekė šeimininkavimas, ir jos turtas kasmet mažėjo. Eina ji sykį į didelę girią pas seną atsiskyrėlį, apsako jam savo vargus ir klausia patarimo: „Nesikloja man kaip reikia namų ūkis. Bene žinotum, seneli, pragumą, kuriuo galėčiau jį pagerinti?“ Atsiskyrėlis buvo linksmas senelis, paprašė ją truputį palaukti, nuėjo į gretimą kambarėlį savo pirkelės ir, atnešęs po valandėlės mažutę dėželę su uždėtu antspaudu, tarė: „Šitą dėželę per ištisus metus nešiok tris sykius dieną ir tris sykius naktį į virtuvę, rūsį, tvartus ir visus namų kampus, tai ūkis ims geriau klotis. Bet po metų vėl grąžink man šitą dėželę.“

Gera moteriškė su dideliu įsitikėjimu nešiojo tą dėželę, kur buvo liepta. Kai ateinančią dieną nuėjo ji į rūsį, bernas kaip tik buvo benorįs paslapčia išgabenti alaus kalvę. Kai vėlai naktį įėjo į virtuvę, rado mergas pyragaičius su kiaušiniais sau bekepančias. Atvykusi į tvartus, rado karves gulinčias mėšluose, o arkliams vietoj abrako padėta tik šieno ir seniai jau nevalyta. Ir taip jai kasdien ūkyje tekdavo atitaisyti koks nors blogumas ir tarnų apsileidimas.

Po metų nuėjo su dėžele pas atsiskyrėlį ir sako patenkinta: „Viskas klojasi geriau. Palik man, tėve, šitą dėželę dar vieniems metams; joje yra tikra ūkio palaima!“ Nusišypsojo senelis ir tarė: „Dėželė tegu sau lieka pas mane, bet palaimą, kuri ten yra paslėpta, gali sau pasiimti“. Atidarė dėželę, ir kas gi pasirodė… baltas popierėlis, ant kurio buvo šitoks parašas: „Jei nori, kad viskas namuose tvarkoje būtų, turi patsai visur viską apžiūrėti”.