Liūtas atsidėkoja žmogui už gailestingumą ir parodo, kad dėkingumas būdingas net žvėrims.

Nelaimingas vergas, pabėgęs nuo savo pono, vėl buvo sugautas ir pasmerktas nužudyti. Atvedė jį į didelę aikštę, mūro tvora aptvertą, ir paleido ant jo baisų liūtą. Sužiūro daugybė žmonių. Liūtas puolė niaurodamas vargšą žmogų, tik staiga stabtelėjo, sustojo — ir ėmė linksmai šokinti aplink jį, uodega mosuodamas, ir pradėjo laižyti jam rankas. Žmonės, dideliai nustebę, klausė vergą, ką tat reiškia.

Vergas štai ką papasakojo: „Kai aš pabėgau nuo savo pono, pasislėpiau vienoje tyrų uoloje. Vieną kartą ateina pas mane, graudžiai unkšdamas, štai šitas liūtas ir rodo savo snukį, į kurį buvo įlindęs aštrus dyglys. Aš tą dyglį ištraukiau, ir nuo to laiko liūtas parūpindavo man žvėrienos maistui, ir gyvenom mes tame urve draugiškai. Per paskutinę medžioklę mus išskyrė ir paėmė jį ir mane nelaisvėn, dabar gi džiaugiasi geras gyvūlis, mane pamatęs.“

Visi žmonės gėrėjosi žvėries dėkingumu ir šaukė: „Tegyvuoja geradarys žmogus! Tegyvuoja dėkingasai liūtas!“ Vergą paleido iš nelaisvės ir gausiai apdovanojo. Nuo to laiko liūtas, it naminis šunelis, visur paskui jį sekiodavo, niekam bloga nedarydamas. Mat dėkingumą jaučia ir laukiniai žvėrys.