Sąžinė prabyla turtingo berniuko širdyje ir jis pasidalija su alkanu vargšu.

Paulius, turtingų tėvų sūnus, vieną pavasario dieną išėjo iš miesto pasivaikščioti į laukus. Pas artimiausią ūkininką paprašė dubenėlį pieno ir, užsimokėjęs pinigus, atsisėdo ant žemės didelio medžio paunksnėje; prisitrupinęs į pieną duonos, ėmė gardžiai valgyti. Netoliese stovėjo Petrelis, neturtingų tėvų vaikas iš artimojo kaimo; vargšas buvo liesas, išblyškęs, o iš nusiminusio veidelio buvo matyti, jog nori valgyti, tik nedrįsta prašyti.

Turtingajam Pauliui dingtclėjo į širdį, jog tam berniukui irgi reikėtų kiek duoti pieno, bet jis nepaklausė to širdies balso ir godžiai srebė toliau. Baigdamas pieną valgyti, pamatė jisai molinio dubenėlio dugne kažin ką parašyta. Perskaitęs paraudo ir tuojau paprašė duoti dar vieną dubenėlį pieno ir didelę duonos abišalę. Pasišaukė vargšą Petrelį, pats pritrupino jam duonos ir, draugiškai jį kalbindamas, kvietė valgyti.

„Toks parašas, kaip šitame dubenėlyje, — tarė Paulius, — turėtų būti padėtas visuose dubenyse turtingesnių žmonių“. Parašas buvo maždaug toksai: „Jei gali užmiršti alkaną vargšą, neturi teisės pats sočiai privalgyti.“