Vaikas nusivilia blizgančiais, bet tuščiais riešutais ir išmoksta vertinti ne išorę, o esmę.

Kūčių vakare aplink eglaitę stovėjo keletas vaikų. Amžinai žaliuojančiojo medelio šakos buvo išpuoštos mirgančiais blizgučiais ir visokiais žibančiais daikteliais. Mažajam Petreliui ypač krito į akį paauksintieji riešutai, ir jis ėmė jų prašyti. Motina sako: „Riešutai dailiai puošia medelį, tegu sau jie kabo. Še tau kitokių riešutų!“

Bet Petrelis ėmė verkti: „Nenoriu, — sako, — rudųjų, duokite man auksinių riešutų. Jų branduolys turbūt labai gardus!“ Motina jo norą išpildė, manydama, kad tokiu būdu geriausiai bus nubaustas užsispyrėlis vaikas. Atidavė jam paauksintuosius riešutus, o ruduosius išdalino kitiems vaikams.

Petrelis labai džiaugėsi ir godžiai daužė gražiuosius riešutus. Bet kaip vargšas nusivylė: visi pasirodė tušti besą, o sesutės tik juokėsi iš jo. Tėvas pasergėjo: „Paauksintieji riešutai ne valgyti buvo skiriami, tik papuošalui. Sulipdžiau riešuto kiautus ir aptraukiau plonai aukso puta. Pagaliau nemaža yra dalykų pasaulyje, panašių į šiuos riešutus, kurie iš viršaus blizga kaip auksas, o vidury tušti. Gerai senų pasakyta: „Spręsk apie daikto gerumą ne iš jo išorės, o iš jo esmės.“