Vagis, apimtas kaltės ir baimės, pabėga nuo savo paties šešėlio ir galiausiai yra demaskuojamas.

Martynas pačiame vidurnaktyje lindo į pilies sodą, priskynė du maišus vaisių ir norėjo pirma vieną maišą parsinešti namo, o paskui sugrįžti antrojo. Jam beeinant su maišu palei mūro tvorą, kaip tik mušė bažnyčios bokšte dvyliktą valandą. Medžių lapai paslaptingai šlamėjo, ir Martynas išvydo šalia savęs juodą vyro šmėklą, nešančią drauge su juo antrąjį maišą.

Baisiai išsigando vagis ir, pametęs maišą, pasileido kiek tik gali bėgti. Juodojo vyro šmėkla irgi pametė maišą ir taip pat ėmė bėgti greta su Martynu iki pat mūro tvoros galo, o nuo ten išnyko. Martynas kitą rytą visiems pasakojo apie klaikų vaiduoklį; o kad jisai ėjo vogti, apie tai nutylėjo.

Bet dar tą pačią dieną pasišaukė Martyną policijos valdininkas ir tarė: „Šiandien naktį pilies sode tu vogei vaisius. Tave išdavė maišai, ant kurių užrašyta tavo pavardė. Užtat sodinu aš tave į kalėjimą. O vaiduoklis, kurį tu matei, buvo ne kas kita, kaip tik tavo paties šešėlis, atsimušęs šviežiai išbaltintoje mūro tvoroje, kai dvyliktą valandą užtekėjo mėnulis.“

Kas elgiasi neteisingai, tą visuomet kankina baimė; piktadarys nusigąsta net šlamančių lapų ir bėga nuo savo paties šešėlio. Kas nusidėjo, pabėgs ir vėjo.