Mergaitės gailestingumas alkaniems paukšteliams sugrįžta kaip netikėta palaima ir atlygis.

Šaltą žiemos dieną ėjo du vaikiai iš kaimo į malūną, nešdami po krepšelį grūdų. Praeidami pro malūnininko sodą, pamatė jie keletą dagilių: tupi susitraukę ant pašerkšnojusių šepšynų*) ir, matyt, nori lesti.

Mažajai Bertukei labai pagailo tų mažų geltonų paukštelių. Prasirišo krepšelį ir pabėr jiems porą saujelių grūdų. Jos broliukas Robertas ėmė ją už tai barti, sakydamas: „Geraširde, tu kvaile! barstai grūdus, mažiau bus miltų, žiūrėk, ką tau namie tėvai pasakys“… Bertukė sumišusi atsakė: „Tiesa, gal man to ir nereikėjo daryti. Bet aš tikiu, jog gert mūs tėveliai nepalaikys už blogą tos mano geraširdystės, o Dievas gali mus kitonišku būdu palaiminti“.

Kai atėjo vaikai antru sykiu į malūną atsiimti miltų, koks jų buvo nustebimas, kad gailestingosios Bertos krepšelyje miltų radosi dukart daugiau, negu Roberto krepšelyje. Stebėjosi berniukas, o mergytei tatai rodėsi tiesiog stebuklas. Bet doras malūnininkas, kuris buvo girdėjęs vaikų kalbą ties šepšynais, tarė Bertukei: „Gailinga tavo širdelė alkaniems paukšteliams taip man patiko, jog aš dvigubai atseikėjau. Nors miltų į krepšį tai aš pripyliau, betgi tu turi tai laikyti Dievo palaima už gerą širdį“.