Tėvas, parodydamas sūnums surištų ir atskirų lazdų pavyzdį, išmoko juos, kad tik vienybėje slypi jėga ir saugumas.

Vienas tėvas turėjo septynetą sūnų, kurie dažnai tarp savęs nesutikdavo. Per barnius ir rietenas gaišdavo darbas.

Kai kurie blogi žmonės manė sau pasinaudosiantys tais jų vaidais ir po tėvo galvos užgrobsiantys jo palikimą.

Išmintingas senelis pasišaukė sykį visus septynis sūnus, padavė jiems septynias stipriai krūvon surištas lazdas ir tarė: „Tam iš jūsų, kuris perlauš šitą lazdų ryšelį, tuoj atskaitau šimtą auksinių.“

Sūnūs, paskui vienas kitą, rodė savo jėgas, bet nieko nepadarė. Po ilgų tuščių mėginimų sako tėvui: „To ryšelio mes niekaip negalim įveikti!“

„Žiūrėkite betgi, kaip tatai lengva”, — atsakė tėvas. Jis atrišo ryšelį ir kuo lengviausiai sulaužė vieną po kitos visas lazdas.

„E! — sušuko sūnūs, — taip tai, žinoma, lengva, taip ir vaikas perlaužtų!”

Tėvas davė tokį palyginimą: „Kaip su šitomis lazdomis, taip ir su jumis, vaikai, dedasi. Kolei tvirtai laikysitės vienybės, visiems savo priešams atsispirsite, ir niekas jūsų negalės įveikti. Bet lig tiktai santarvės ryšys, kuris turi jus vienyti, iširs, tuoj ir jums bus, kaip šitoms lazdomms, kurios čia sulaužytos guli ant žemės“.