Pasakojimas apie neturtingą jaunuolį Vokietijoje, kuris elgetavo, norėdamas surinkti pinigų kelionei. Sutikęs katalikiškos spaudos platintoją, kuris nemokamai platino laikraštį, jaunuolis davė jam visus savo pinigus, net paskutinį surinktą pfenigą, dėkodamas už jo darbą. Pasakojimas iliustruoja apaštalavimo per spaudą svarbą ir neturtingųjų dosnumą.

Viename Vokietijos mieste katalikiškosios spaudos išnešiotojas susitiko neturtingą jaunikaitį, kuris taipgi ėjo nuo namo prie namo, rinkdamas pfenigus, kad galėtų važiuoti į kitą miestą darbo ieškoti. „Na, tamstai tai jau nėra jokio vargo: turi amatą ir pakankamai užsidirbi?“ Kalbėjo jaunikaitis, su pavydu žiūrėdamas į spaudos platintoją. „Iš kur tamstos galvoje atsirado tokia mintis?“ paklausė pastarasis. „Jei jau taip nori, mielai priimsiu ir tamstą į savo amatą.“ — „O kiek aš už tai gausiu?“ — „Nieko, nes šitie lapeliai nemokamai dalinami. Tai yra „Katalikų Šventadienių Lapas“ („Das Katholische Sonntagsblatt“).“ Jaunikaitis ūmai sušvelnėjo. Tuojau ėmė kraustytis po savo kišenes ir, suradęs 19 pfenigų, atidavė juos spaudos apaštalui. Šiam rengiantis eiti, jaunikaitis tarė: „Palauk, tamsta! Tamsta turi gauti iš manęs ir dvidešimtąjį pfenigą.“ Ir tol kraustėsi po visas savo kišenes, kol surado tarp duonos ir sūrio trupinių paskutinįjį suelgetautą pfenigą.“ — „Dar vis pilnai nesuprantama spaudos reikšmės“ (Pijus X). — „Tavo plunksna, mano sūnau, brangesnė už 10 000 vyrų,“ yra parašęs Pijus IX vienam katalikui žurnalistui.