Pasakojimas apie Ciuricho kleboną, kuris per katechizaciją rodydavo Gerojo Ganytojo statulėlę ir ragindavo vaikus būti klusniais avinėliais. Berniukas atėjo pas vikarą ir pasakė, kad jis norėtų būti ne avinėliu, bet Gerojo Ganytojo šuneliu, kuris saugo ir gina. Kunigas patarė jam eiti ir saugoti kitus vaikus nuo blogio. Berniukas ėmėsi apaštalavimo darbo tarp mažųjų. Pasakojimas iliustruoja apaštalavimo ir atsakomybės svarbą.

Vienas Ciuricho (Šveicarijoje) klebonas, baigęs vakare vaikų katechizaciją, lipdavo į mažą sakyklėlę ir pasakydavo vaikučiams gražią prakalbėlę. Rodydamas į salėje stovinčią Gerojo Ganytojo statulėlę, senelis klebonas ragindavo vaikučius būti gerais, maloniais, klusniais ir ištikimais Gerojo Piemens avinėliais. Kartą po vaikų katechizacijos atėjo pas tos parapijos vikarą jaunas berniukas ir pareiškė: „Gerbiamasis kunige! Man nepatinka, ką vakar vakare klebonas mums pasakė – aš nenoriu būti Gerojo Piemens avinėliu! Aš daug apie tai per naktį galvojau ir, pasakysiu atvirai, man tai atrodo minkštaprotystė. Kodėl prie Gerojo Piemens paveikslo nestovi tarp avių ir šuo? Koks gali būti piemuo be šuns? Aš mielai būčiau vikriu Gerojo Piemens šuneliu, tik ne Jo avinėliu…“ Kunigas su malonia šypsena žiūrėjo į karštuolį berniuką ir ramiai klausėsi jo „filosofijos.“ Berniukui kiek praretinus savo kalbą, kunigas tarė: „Na, gerai, mano mielas! Gerasis Piemuo labai nudžiugs, sužinojęs, kad tu pasidarysi Jo ištikimu šuneliu. Nuo pat rytojaus dienos eik ir saugok kitus vaikus nuo pikto. Vakarais, pamatęs vaikus gatvėmis lakstant ir pamokų nesimokant, bėk prie jų ir lok, t. y. primink jiems jų pareigą ir versk eiti namo mokytis. Kai vaikai tavęs paklausys, žinok, kad tu būsi labai daug patarnavęs savo Gerajam Piemeniui, ir tada tu būsi geras, ištikimas šunelis.“ Vaikui labai patiko kunigo patarimas, ir jis pradėjo gražų tarp mažųjų apaštalavimo darbą.