Pasakojimas apie jauną vyrą, kuris misijų metu Prancūzijoje nešė nenudažytą, o vėliau nudažytą misijų kryžių darbininkų minios viduryje, kad katalikai sužinotų apie misijas ir ateitų. Nepaisant pajuokos, jis drąsiai nešė kryžių, ir jo pavyzdys atvedė daugelį į tikėjimą. Pasakojimas iliustruoja drąsų tikėjimo išpažinimą ir apaštalavimo svarbą.

Viename šiaurinės Prancūzijos subedievėjusiame miestelyje buvo misijos. Misijoms įpusėjus, vieną dieną apie pietus, kada darbininkai paleidžiami iš fabrikų, viduryje darbininkų minios pasirodė jaunas vyrukas, jau iš seniau misionieriui pažįstamas, benešąs naują misijų kryžių. „Kodėl tamsta neši kryžių kaip tik šiuo metu? Nejaugi tamstos niekas dėl to nepajuokia?“ — „Žinoma. Bet aš žinau, kad tarp šių darbininkų yra daug katalikų, kurie nieko nežino, kad pas mus yra misijos; bent šiuo būdu jie apie jas sužinos. Mano nešamasis kryžius, kaip matote, dar tebėra nenudažytas, todėl nešu išbandyti, ar savo vietoje jis tiks.“ Kitą dieną tuo pačiu laiku, minios vidury, jis nešė jau nudažytą kryžių. Tokiu savo elgesiu jis atvedė daugelį į tikrąjį išganymo kelią. — „Kas išpažins mane žmonių akivaizdoje, tą ir Žmogaus Sūnus išpažins Dievo angelų akivaizdoje. Kas gi išsigins manęs žmonių akivaizdoje, to bus išsiginta Dievo angelų akivaizdoje“ (Lk 12, 8–9).