Pasakojimas apie žydę, važiuojančią priimti krikšto, ir jos istorija. Du jos broliai vedė krikščiones, kurios, norėdamos parodyti atsimetimą, sumindžiojo Nukryžiuotojo paveikslą. Vėliau broliai prarado turtus, o jų žmonos išprotėjo, nuolat kartodamos "Visad – niekad!", primindamos amžinybę. Tai paskatino žydę rimtai pasvarstyti apie tikėjimą ir atsiversti. Pasakojimas iliustruoja dieviškąją bausmę už šventvagystę ir atsimetimą nuo tikėjimo.

Kartą vienas jėzuitas važiavo greituoju traukiniu iš Austrijos sostinės Vienos į Regensburgą. Netrukus, tarp kitų keleivių, į tą vagoną įėjo ir viena ponia. Ji buvo žydė. Pastebėjusi kunigą, užkalbino jį ir pasisakė važiuojanti į Regensburgą priimti krikšto. „Atleiskite man, jei aš paklausiu, kodėl tamsta pasiryžote stoti į Kristaus sekėjų eiles?“ paklausė ją kunigas. „Tai buvo šitaip. Aš turiu du brolius, kurie prieš keliolika metų vedė mergaites iš krikščionių šeimų. Jungtuves jie šventė žydų sinagogoje. Liudininkų akivaizdoje abidvi mergaitės išsižadėjo Kristaus mokslo. O kad tas jų atsimetimas būtų dar aiškesnis, jos buvo priverstos sumindžioti Nukryžiuotojo paveikslą kojomis. Tuomet aš buvau dar maža. Bet jau tada aš pamaniau, kad taip negalima elgtis su savo tėvų tikėjimu. Netrukus ištiko didžioji biržos krizė. Tai buvo 1873 metais gegužės mėn. 8 dieną. Mano abudu broliai tą dieną prarado visą turtą. Jų nelaimė pasidarė dar baisesnė todėl, kad ir jų žmonos dėl tokio netikėto bankroto taip susijaudino, kad abidvi išėjo iš proto. Nuo to laiko jos negali nė į laikrodį pažvelgti. Mat, kiekvienas laikrodžio tiksėjimas joms primena nesibaigiančią amžinybę ir, tarytum, sakyte joms sako: Visad – niekad! Visad – niekad!… Visad ten reiks kentėti ir niekad neišeisi! Tie jų beviltiški šauksmai privertė ir mane rimčiau pasvarstyti apie savo amžinybę. Ir juo geriau aš susipažinau su katalikų tikėjimu, juo labiau troškau krikšto. Kaip aš džiaugiuosi, kad bent dabar galėsiu aš priimti tą šventąjį tikėjimą, kurį tos katalikės mergaitės dėl nykstančių turtų buvo apleidusios.“