Pasakojimas apie motiną, kuri, prieš sunkią operaciją, laikė rankose mažą kryželį ir juo stiprinosi. Nepaisant skausmo, ji kentėjo ramiai, tik operacijos pabaigoje sudejavo. Jos sūnus verkė ir pyko, bet motina jam tarė, kad taip jis labiau ją skaudina nei gydytojai ir įžeidžia Tą, kuris ją stiprina. Mirdama ji palaimino sūnų ir paliko jam savo kryžių, sakydama, kad jis ją visą gyvenimą ramino. Pasakojimas iliustruoja kryžiaus kaip stiprybės šaltinio svarbą kančioje.

Viena dora, pavyzdinga moteris ir gera motina mirtinai susirgo. Vienintelis išsigydymo būdas buvo sunki operacija. Ilgai galvojusi, geroji motina iš didelės meilės savo vienatiniam sūneliui nutarė pasiduoti gydytojų patariamai operacijai. Motinai norint, jos sūnus buvo prileistas prie tos operacijos. Motina ramiai žiūrėjo, kaip gydytojai ruošėsi tam baisiam, pavojingam darbui. Tais laikais dar nemokėjo užmigdyti ligonių. Bet ir be to kilnioji motina būtų nesutikusi būti migdoma. Ji turėjo visai kitokį patvarumo ir stiprybės šaltinį. Prasidėjo skaudžiausioji operacija, bet ligonis nedejavo. Tik į operacijos pabaigą, turbūt pasiekus jos širdį, vargšė moteriškė dusliai sudejavo: „Ak! mano Dieve!“ Tuo metu jos sūnus nebeiškentė skaudžios motinos operacijos ir pradėjo verkdamas plūsti gydytojus. „Mano vaikuti“, tarė jam motina. „Laikykis! Tu mane šitokiu būdu labiau skaudini, negu ponai gydytojai. Tu savo tokiu elgesiu įžeisi Tą, kuris mane stiprina ir ramina.“ Ir parodė visiems mažą kryželį, kurį ji laikė rankose per visą skaudžiąją operaciją ir kuris ją taip stiprino baisių skausmų metu. Po kelių dūstančių žodžių miršta didvyriškoji motina, laimindama savo sūnelį ir tardama jam: „Saugok mano kryžių, kuris mane visą gyvenimą ramindavo!“ Tas motinos palikimas, mažas kryželis, buvo didžiausia sūnaus ir visos jo šeimos laimė ir brangiausias pavyzdingosios motinos atminimas.