Pasakojimas iš 1870 m. karo apie sunkiai sužeistą kareivį, kuris, mirties akivaizdoje, persižegnojo. Karo kapelionas, pamatęs kryžiaus ženklą, pažino, kad jis katalikas, ir suteikė Paskutinius sakramentus. Kareivis ramiai mirė. Pasakojimas pabrėžia kryžiaus ženklo kaip kataliko pažinimo ženklo svarbą ir Sakramentų teikimo mirštančiam naudą.

1870 m. mūšyje prie Bomonro (Beaumont) buvo sunkiai sužeistas vienas vokietis, bavaras, kareivis. Jis buvo taip nusilpęs, kad nieko nebegalėjo daryti ir laukė mirties valandos. Kiek atsipeikėjęs jis persižegnojo. Tuo metu ėjo pro šalį kunigas, kareivių kapelionas, kuris ieškojo mirštančių, kad aprūpintų juos nors Paskutiniaisiais sakramentais. Iš Šv. Kryžiaus ženklo kapelionas pažino, kad tas nelaimingas kareivis buvo katalikas. Priėjęs aprūpino jį Paskutiniaisiais sakramentais. Netrukus tas vargšas bavaras užmigo Viešpatyje. — Ant vieno briedžio kaktos buvo prikabinta lentelė su užrašu: „Neliesk manęs, nes aš esu karaliaus!“ Ir joks medžiotojas nepalietė to briedžio.