Pasakojimas apie kataliką mokytoją ir socialistą laikraštininką, kurie ėjo kartu ir kalbėjo apie tikėjimą. Socialistui sakant, kad krikščionybė neužilgo išnyks kaip sniegas padengiantis kryžių, staiga papūtė vėjas, nupūsdamas sniegą ir atidengdamas kryžių. Katalikas atsakė, kad taip ir gyvenimo sukrėtimai nuvalo dulkes nuo Kristaus paveikslo žmogaus širdyje. Pasakojimas iliustruoja, kad tikėjimas į Kristų išlieka nepaisant bandymų jį nuslėpti.

Vieną žiemos popietę ėjo du žmonės į susirinkimą: mokytojas katalikas ir socialistas laikraštininkas. Tai du mūsų laikų pranašai: tikras ir netikras. Socialistas tarė katalikui: „Jūs kaltinate mus, buk mes visada stengiamės jums pakenkti. Tai yra ne tiesa, nes šiandien nebėra reikalo su krikščionybe kovoti.“ Jie pamažėli prisiartino prie kryžiaus, kuris stovėjo pakelėje. Sniegas didelėmis kuokštėmis krito ant jo, baigdamas visai padengti Išganytojo kančios paveikslą. „Pažiūrėk tamsta į šį kryželį: sniegas baigia jau paslėpti jį visai; o žmonės eina sau pro šalį, kiekvienas skubėdamas prie savo reikalų. Taip pat bus neužilgo ir su krikščionybe…“ Bet nebeteko socialistui padaryti išvados iš savo kalbos, nes staigiai papūtė smarkus vėjas, sukeldamas sniegą ir nudraskydamas keleiviams kepures nuo galvų. Kai vėjas praėjo, pasirodė Kristaus paveikslas ant kryžiaus aiškus, spindįs, koks ir seniau buvo. „Taip pat bus ir su krikščionybe,“ pagavo tada jau katalikas socialisto žodžius; „žmogus gali laikinai pamiršti, padengti dulkėmis Kristaus paveikslą, esantį savo širdyje. Tačiau ateina smarkūs gyvenimo sukrėtimai. Jie kaip koks vėjas nuneša dulkes nuo jo, ir jis vėl aiškus spindi žmogaus širdyje.“