Pasakojimas apie imperatorių Konstantiną, kuris, ruošdamasis kovai su Maksencijumi, pamatė danguje kryžiaus ženklą su užrašu "Šituo nugalėsi!". Jis įsakė padaryti ženklą, vadinamą labaru (kryžius su Kristaus vardo raidėmis), ir nešti jį priešakyje. Pasitikėdamas šiuo ženklu, jis nugalėjo Maksencijų. Konstantinas priskirė visus laimėjimus kryžiui ir pradėjo globoti krikščionybę. Pasakojimas iliustruoja kryžiaus, kaip pergalės ženklo, galią.

Konstantinui Maksencijus paskelbė karą. Konstantinas tada buvo pagonis. Jo kariuomenė buvo mažesnė, grėsė pralaimėjimas. Bet štai, kaip rašo šv. Euzebijus, Konstantinui traukiant su kariuomene į mūšį, apie vidurdienį pasirodo jam danguje kryžiaus ženklas su užrašu: „Šituo nugalėsi!“ Jis už kryžiaus griebiasi, kaip skęstantis už lentos. Liepia padaryti ypatingą ženklą, vadinamąjį labarą (labarum). Tai buvo ant ilgo paauksuoto koto aukštai pritaisytas skersinis, vadinasi, susidarė kryžius; nuo skersinio kabėjo auksu ir brangiais akmenimis išpuošta vėliava; ant paties koto viršaus buvo Kristaus vardo raidės, apsuptos brangių akmenų vainiku. Tą kryžiaus ženklą Konstantinas įsakė nešti kariuomenės priešakyje, ir pats su kareiviais pilnai juo pasitikėjo. Ir kas? Maksencijus nugalėtas prigeria Tiberio upėje Romos mieste. Konstantinas džiaugiasi, visi jį garbina, bet jis pats visą garbę priskiria kryžiui ir pradeda globoti krikščionių tikėjimą, statyti bažnyčias. Labaro kryžių padirbdina visiems legionams ir pulkams. Jo išrinktų drąsiausių 50 vyrų labarą neša jo priešakyje visose kovose. Istorikas Euzebijus sakosi pats girdėjęs, kaip imperatorius Konstantinas prisiekdamas visus savo laimėjimus priskyręs ne sau, bet kryžiui.