Pasakojimas apie frankų karalius, apgulę Paryžių. Įgulai badaujant, Genovaitė (šventoji Paryžiaus globėja) luoteliu nuplaukė ir prikalbino kitus atsiųsti pagalbą. Frankams atstūmus, jie vėl apgulė miestą Genovaitės nebuvimo metu. Ji įėjo į miestą persirengusi ir pasirodė frankų vadui, kuris, paveiktas, paleido vergus. Pasakojimas pabrėžia pasiaukojimą, drąsą ir šventumo įtaką.

Spartos karalių Agesilają kartą aplankė aukštas ponas. Svečias rado karalių bejodinėjantį su sūneliu ant lazdos. Toks karaliaus elgesys jam pasirodė labai vaikiškas, ir jis pareiškė karaliui savo nusistebėjimą. „Ar tamsta turi namie vaikų?“ paklausė svečią karalius. „Ne!“ atsakė svečias. Karalius kalbėjo toliau: „Taigi nesistebėk tamsta iš tokių reginių, nes reikia būti pačiam tėvu, kad galėtumei suprasti šitokį švelnumą.“ — Melskis kiek tik gali. Prancūzų vienoje dainoje sakoma: „Kada tu eini į karą, melskis; kada tu leidiés į jūrą, dvigubai melskis; kada tu vesti ketini, melskis, kiek tik gali.“