Pasakojimas apie motiną su kūdikiu, kuriuos audra užmetė ant uolos. Pajutusi mirties artumą, motina, norėdama išgelbėti kūdikį, persipjovė krūtinę akmens skeveldra ir maitino jį savo krauju, kad jis išgyventų iki pagalbos atvykimo. Ji mirė šypsodamasi. Pasakojimas iliustruoja motinos pasiaukojimą dėl vaiko.

Prie uolėtų Norvegijos fjordų krantų baisios audros buvo mėtomas laivas. Jis ilgai kovojo su dūkstančiu orkanu, kol pagaliau didelės bangos buvo užmestas ant povandeninės uolos. Pakrantės gyventojai matė šitas baisias grumtynes, bet ištisas aštuonias dienas niekas apie gelbėjimą negalėjo nė galvoti. Tiktai devintą dieną audra nutilo, pagalbos laivai galėjo išplaukti ir nusiirti ligi baigiamo ardyti laivo. Bet gelbėti nebuvo jau ką. Tik štai žmonės žiūri – ant uolos guli motina ir kūdikis. Motina jau buvo mirusi, bet kūdikis gyvas. Jis gulėjo ant josios krūtinės. Laivui sudužus, bangos užmetė motiną su kūdikiu ant uolos. Nuo jūros jie buvo išgelbėti, bet jiems čia grėsė mirtis badu. Jausdama artinantis galą, motina tegalvojo tik apie kūdikį: kas bus su juo, kai aš mirsiu. Motinos meilė yra nuostabiai išmintinga. Aštria akmens skeveldra ji perpjovė savo krūtinę ir savo krauju maitino kūdikį, kad jis nenumirtų, kol audra liausis ir galės ateiti pagalba.