Pasakojimas apie Šv. Tėvą Sikstą V, kuris, būdamas kilęs iš paprastos šeimos, atsisakė leisti savo giminaitę už turtingo ir kilmingo vienuolio giminaičio. Jis paaiškino, kad negali tokia garsi giminė susivienyti su menka piemens gimine, ir jei vienuolis nori susigiminiuoti, tegul meta habitą ir tampa piemeniu. Pasakojimas pabrėžia nuolankumą ir vertybių skirtumus.

Šv. Tėvas Sikstas V niekad neužmiršdavo, kad jis buvo kilęs iš paprastos giminės. Kartą vienas vienuolis paprašė Sikstą V, kad jis leistų savo giminaitę už jo giminaičio. „Sutinku,“ tarė Sikstas V, „jei tik yra koks nors ryšys tarp tavo ir mano giminės. Taigi iš kokios pats giminės?“ Vienuolis išdidžiai atsiliepė: „Šventasis Tėve! Mano giminė, ačiū Dievui, yra viena iš seniausių ir turtingiausių Neapolyje.“ — „Tai juo blogiau! Kaipgi gali susivienyti tokia garsi giminė su menka piemens gimine, iš kokios aš esu kilęs? Bet jeigu pačiam iš tikrųjų tas mūsų susigiminiavimas labai rūpi, tai mesk savo habitą (vienuolišką rūbą), eik į sodžių ir pasidaryk tokiu pat piemeniu, kokiu aš buvau. Tada tik gali kas išeiti iš paties pasiūlymo.“