Pasakojimas apie dorą mergaitę, kurią persekiojo jaunuolis. Jai atsisakius šokti, jis bandė ją prievarta įtraukti į šokančiųjų būrį, sakydamas "Pažiūrėsim, kaip Marijos vaikai šoka!". Mergaitė, būdama "Marijos Vaikų" narė, drąsiai jam sudavė per žandą. Jaunuoliai sužavėti pagyrė jos drąsą. Pasakojimas pabrėžia drąsą, ištikimybę savo principams ir padorumą.

Vienas mažo miestelio jaunas vyrukas nedavė ramumo labai dorai mergaitei. Jis nuolat ją persekiojo savo meilėjimusi. Kartą net pranešė, būk jis imsiąs ją už žmoną. Skaisčios sielos mergaitė atsakė, kad ji viena nenorinti taip rimto klausimo spręsti, ir liepė kreiptis pas jos tėvus. Mergaitė buvo dorai išauklėta ir nieko nedarydavo be tėvų žinios. „Tuo tarpu prašyčiau tamstą nuo manęs atsitraukti. Kol mudu kunigo nesurišti, mudu esame svetimi,“ baigė savo kalbą geroji mergelė. Po kelių dienų miestelio jaunuomenė susirinko pažaisti. Mergaitė, apie kurią čia kalbama, ėjo kaip tik pro tą vietą, kur žaidimai turėjo įvykti. Persekiojąs ją bernaitis užbėgo jai už akių ir paprašė nors kartą su juo pašokti. „Nė nemanau,“ atsakė kilnioji mergaitė. „Juk Marijos vaikai nešoka.“ Mergaitė buvo „Marijos Vaikų“ kuopelės narė. Tada užsirūstinęs jaunuolis užsispyrė varu įtraukti ją į žaidžiančiųjų namą. Pagriebė dorąją mergaitę už rankų ir varu įtraukė į kambarį. Atsistojęs su paraudonavusia mergaite šokančiųjų būry, pasityčiodamas sušuko: „Pažiūrėsim, kaip Marijos vaikai šoka!“ — „Dar ir daugiau ką išvysi,“ atsakė kilni mergaitė. Ir tą valandą sudavė akiplėšai bernaičiui du kartus į žandą. Visa jaunuomenė ėmė balsiai kvatotis, apsupo kilniąją mergaitę ir pagyrė jos drąsų ir griežtą pasielgimą. Šis gi tuojau apleido susirinkimą.