Pasakojimas apie Aleksandrą Didįjį, kuris, grįždamas iš karo Rytuose, užsuko į Jeruzalę. Žydai, bijodami, išėjo jo pasitikti su procesija, vedama vyriausio kunigo, ant kurio kaktos spindėjo Dievo vardas. Aleksandras nusilenkė ne kunigui, bet Dievui, kuriam kunigas atstovauja. Jis prašė nuvesti į šventyklą, kur jam perskaitė pranašystę apie Persijos žuvimą. Pasakojimas pabrėžia pagarbą Dievui ir Jo atstovams.

[Aleksandras Didysis], po didelio pasisekimo kare Rytuose, grįždamas namo, užsuko į Jeruzalę. Žydai baisiai nusigando ir prašė Dievo, kad Jis nukreiptų nuo jų tą bausmę. Vyriausias žydų kunigas su didžiausia procesija išėjo pasitikti žemės galiūno. Jo kaktoje spindėjo Dievo vardas (Jahvė), o [ant krūtinės] 12 brangakmenių (12 žydų giminių). Pamatęs Aleksandras ne tik nesupyko ant žydų, bet dar parpuolė ant žemės. Paklaustas dėl tokio pasielgimo atsakė: „Ne prieš kunigą aš nusilenkiau, bet prieš Dievą, kuriam kunigas atstovauja.“ Paskui Aleksandras prašė nuvesti jį į šventyklą, kur jam buvo perskaityta iš Šv. Rašto Danieliaus pranašystė apie Persijos žuvimą.