Pasakojimas iš Prancūzų revoliucijos laikų apie kunigą Sikardą, kuris visą gyvenimą mokė kurčiuosius nebylius. Revoliucionierių minia įsilaužė į kalėjimą, kur jis buvo. Vienas sanskiulotas, pažinęs kunigą Sikardą, sustabdė minios siautulį, sakydamas, kad tai didis geradarys ir kurčiųjų nebylių tėvas. Minia pagerbė kunigą, parodydama, kad net žiaurūs žmonės gali būti paveikti gėrio. Pasakojimas iliustruoja gailestingumo ir gerumo įtaką.

Rugsėjo 2 dieną 1792 metais Paryžiuje revoliucionierių minia įsilaužė į kalėjimą, aristokratų ir kunigų prikimštą. Ir vargšai krito vienas po kito, kaip kertami rugiai. Bet pro tą kruviną siautulį ėjęs kažkoks sanskiulotas pažino kunigą Sikardą, kuris visą gyvenimą praleido kurčiuosius nebylius bemokydamas. „Štai krūtinė, per kurią turėsite peržengti, kad pasiektumėte tą gerąjį pilietį,“ tarė Muno [Monnot]. „Turbūt jo nepažįstate. Tai yra kunigas Sikardas, vienas didžiausių geradarių ir naudingų žmonių, kurčiųjų nebylių tėvas.“ Ir žmogžudžiai sveikino jį ir norėjo nunešti namo ant rankų. Net ir tai krauju suteptai gaujai būdo jėga padarė įspūdį.