Pasakojimas iš Didžiojo karo laikų apie du sunkiai sužeistus kareivius Paryžiaus stotyje, laukiančius pervežimo. Vienas jų, mirties akivaizdoje, paprašė nuodėmklausio. Kitame sužeistame kareivyje pasirodė esantis kunigas, kuris, nors ir silpnas, suteikė išrišimą kitam kareiviui. Abu mirė netrukus po to. Pasakojimas iliustruoja kunigo pasiaukojimą ir Sakramentų svarbą mirties akimirkoje.

Per Didįjį karą Paryžiaus vienoje stotyje gulėjo ant šiaudų labai daug sunkiai sužeistųjų, laukdami pervežimo į ligoninę. Vienas kareivis iš paskutiniųjų jėgų timptelėjo praeinančios gailestingosios seselės rūbus ir, tai atsigręžus, tarė: „Prašau skubiai pakviesti man nuodėmklausį!“ — „Bet čia kunigo nėra,“ atsakė seselė. Tuomet silpnu balsu atsiliepia ten pat gulįs sunkiai sužeistas kareivis: „Aš esu kunigas… Pritrauk mane arčiau jo…“ Duodamas anajam išrišimą, kareivis-kunigas nebegalėjo pakelti rankos ir tik seselės padedamas padarė kryžiaus ženklą. Vos baigė absoliucijos žodžius, ir abu vieno vargo draugai amžinai nutilo.