Pasakojimas apie šv. Klemensą Hofbauerį, kuris jaunystėje mokėsi kepėju. Jis buvo labai draugiškas, ypač su kepyklos vedėjo sūnėnu, kurį nešiodavo kartu išnešiodamas duoną. Žmonės, matydami jį su vaiku, juokdamiesi šaukdavo "Antai, žiūrėkite, šv. Kristoforas!", turėdami omeny legendą apie šv. Kristoforą, nešantį Jėzų. Tai paskatino Hofbauerį siekti kunigystės. Pasakojimas iliustruoja netikėtą įtaką pašaukimo pasirinkimui.

Šv. Klemensas Hofbaueris, baigęs pradžios mokslą, dėl lėšų stokos negalėjęs įstoti į kunigų seminariją, pradėjo mokytis kepėju. Tada jis turėjo 16 metų. Savo nuoširdumu ir draugiškumu jis veikiai laimėjo savo naujų šeimininkų ir draugų simpatiją. Ypač jį pamilo kepyklos vedėjo penkerių metų sūnėlis. Vaikutis niekur nuo jo ir neatsitraukdavo. Tuo būdu, išnešiodamas po miestą duoną, gaudavo vienoje rankoje laikyti krepšį, o antros – nešiotis mažąjį savo „simpatiją“. Kartą tokioje pozoje jam beeinant, žmonės juokdamiesi pradėjo šaukti: „Antai, žiūrėkite, šv. Kristoforas!“ Hofbaueris sustojęs ėmė dairytis, kur tas šv. Kristoforas. Žmonės dar labiau juokdamiesi rodė pirštais į jį ir sakė, kad šv. Kristoforas esąs jisai. Tik dabar jaunasis kepėjas suprato, kas tas Kristoforas. Kiek susidomėjęs jis sušuko: „O kad aš būčiau šv. Kristoforas ir kad savo rankose galėčiau nešioti Išganytoją!“ Po viso to jis galų gale rimtai apsimąstė ir nutarė žūt būt siekti kunigystės.