Pasakojimas apie sunkiai sergantį jaunuolį, kurį lankė kunigas. Jaunuolis buvo netikintis, bet kunigo vikarui pasimeldus prie Švč. Jėzaus Širdies ir atnešus medalikėlį, jis staiga panoro atlikti išpažintį ir priimti Sakramentus. Jis mirė kitą dieną, garbėdamas Jėzaus Širdį ir laikydamas jos medalikėlį. Pasakojimas iliustruoja Jėzaus Širdies gerumą ir maldos galią atsivertimui.

Vienas kunigas papasakojo vieno didelio nusidėjėlio atsivertimą. Tame įvykyje matyti nepaprastas Jėzaus Širdies gerumas. Vienas jaunas mano parapijietis, sako kunigas, išauklėtas netikinčių tėvų, taip pasileido, kad pasidarė viešu, visur vengiamu skandalistu. Toks jo gyvenimas priartino iš tėvų paveldėtos džiovos įsigalėjimą. Sunkiai susirgusį pradėjau lankyti ir pamažu kalbinti sielos reikalais. Bet jis visada į tai tik pašaipomis atsiliepdavo ir nesutikdavo nė „Sveika Marija“ sukalbėti. Buvau neapsakomai susirūpinęs, kad ta siela, Jėzaus Kristaus Krauju atpirkta, amžinai nepražūtų. Ilgai galvojęs, nuėjau pas savo vikarą ir tariau jam: „Mano brangusis! Vyk greitai į Paray-le-Monial ir pasimelsk prie Švč. Jėzaus Širdies už tą mūsų nelaimingąjį jaunikaitį!“ Rytoj mano vikaras jau karštai meldėsi prie Švč. Jėzaus Širdies jos apsireiškimo vietoje ir pakabino šalia jos paveikslo kortelę su sergančiojo jaunikaičio vardu. Sugrįžus vikarui iš Paray-le-Monial, nuėjome vėl pas ligonį. „Aš už tave pasimeldžiau prie Švč. Širdies,“ tarė jam mano gerasis vikaras, „ir aš tau atnešiau iš Paray-le-Monial Jėzaus Širdies medalikėlį.“ — „Dėkoju tau, gerasis tėveli,“ atsakė sujaudintas jaunikaitis. Tuojau pasišaukė savo motiną ir paprašė gražaus kaspinėlio. Prisirišęs prie to kaspinėlio gautąjį medalikėlį, jaunikaitis užsikabino jį ant kaklo ir tarė: „Dabar aš noriu išpažinti savo nuodėmes.“ Gražiausiai išpažinęs savo viso gyvenimo nuodėmes, jaunikaitis priėmė Švč. Sakramentą. Jo pavyzdys sujaudino visą jo netikinčią šeimą. Per Paskutinį patepimą jis man tarė: „Gerasis klebone! Kuo aš jums atsilyginsiu už jūsų gerumą ir kaip aš jūsų atsiprašysiu už visus savo nusikaltimus! Atleiskite, dovanokite!… Ak, kaip gera yra Jėzaus Širdis, kad ji manęs išklausė ir atleido man visas mano nedorybes! O, kad aš dar pagyčiau, kaip aš ją mylėčiau!…“ Jaunikaitis mirė ryto dieną. Ir mirdamas garbino geriausiąją Jėzaus Širdį.