Pasakojimas iš Prancūzų revoliucijos laikų apie viešbučio savininkus, kurie klasta norėjo suimti savo kleboną, iškviečiant jį pas tariamai mirštantį savininką. Tačiau savininkas netikėtai mirė nuo širdies smūgio, o kunigas, pamatęs tai, grįžo į savo pareigas. Vėliau našlė susirgo ir būtų badavusi, jei klebonas nebūtų jos globojęs. Pasakojimas iliustruoja netikėtos mirties galimybę ir kunigo gailestingumą net priešui.

Per Prancūzų revoliuciją 1793 m. vieno viešbučio savininkai susitarė su žandarais klasta suimti savo kleboną, kuris dėl savo gerumo buvo neliečiamas net įžūliausių revoliucionierių. Besitariant, kaip geriau kunigą apgauti, viešbučio savininko žmona nudžiugusi tarė: „Dalykas visai paprastas! Mano vyras teatsigula į lovą ir tenuvaidina ligonį, o mes tuo tarpu pašauksime kleboną su Paskutiniu patepimu.“ Pasiuntus žmogų klebono, viešbučio savininkas atsigulė į lovą, žandarai pasislėpė, o tariamojo ligonio žmona paruošė kunigo apsilankymui kambarį. Atėjo klebonas. Prisiartinęs prie tariamojo ligonio, jį užkalbino, bet tas nieko neatsakė. Tada paėmė jo ranką ir, atsigręžęs į namų šeimininkę, tarė: „Kam tamstos mane bešaukėte, kada ligonis jau miręs ir visai atšalęs?“ Tikrai, tariamasis ligonis buvo staiga miręs nuo širdies smūgio. Tas įvykis taip visus paveikė, kad niekas nebedrįso kibti prie kunigo, ir jis vėl grįžo į gerojo ganytojo pareigas. Likusioji našlė apsirgo vėžio liga ir būtų badu mirusi, jei gailestingasis klebonas nebūtų globojęs savo buvusio priešo.