Pasakojimas apie aštuonmetę mergaitę, kurios tėvas buvo laisvamanis ir sunkiai susirgo. Mergaitė priminė jam, kad yra sunki nuodėmė mirti be Paskutiniųjų sakramentų, ir prikalbino jį pasikviesti kunigą. Tėvas atliko išpažintį, priėmė Komuniją ir Paskutinį patepimą ir ryte mirė. Pasakojimas pabrėžia vaikų tikėjimo įtaką tėvams ir Sakramentų svarbą mirties akimirką.

Vienos šeimos tėvas buvo užsikrėtęs laisvamanybe. Tėvas sunkiai susirgo, ir gydytojas pasakė, kad nebėra vilties jam pagyti. Tai nugirdusi aštuonmetė dukrelė, įbėga pas ligonį, pagriebia jo ranką ir bučiuodama sako: „Tėveli! Gydytojas pasakė, kad tu nebeišgysi. Jis dabar ramina verkiančią mamytę. Bet klebonas sakė, kad tėvams ir vaikams yra sunki nuodėmė leisti namuose kam mirti be Paskutiniųjų sakramentų. Tėveli! Tu dar šiandien liepsi pakviesti kunigą ir atliksi išpažintį.“ Mažosios dukrelės kalba taip sugraudino tėvą, kad jis liepė tuojau pašaukti kunigą su Paskutiniais sakramentais. Atlikęs išpažintį, susivienijo šv. Komunijoje su J. Kristumi, susitaikė su Bažnyčia ir priėmė Paskutinį patepimą. Rytą jis jau buvo lavonas.