Pasakojimas apie kunigą Vormaldą Kanadoje, kurį per užkrečiamąją ligą pakvietė pas sunkiai sergančius. Dėl pūgos jis vėlavo ir rado vienuolika mirusiųjų. Apsiverkė, kad nespėjo išklausyti išpažinčių, bet rado jų rankose popierius su nuodėmių sąrašu ir prašymu atlaikyti Mišias. Ant ritinėlių buvo užrašyta "Tik nuodėmklausis gali skaityti!". Pasakojimas iliustruoja atgailos svarbą ir sunkumus persekiojimų metu.

T. Vormaldo misijų apskrityje Š. Kanadoje įsiviešpatavo užkrečiamoji liga, ir daugelis jo ganomųjų sielų ėmė mirti, kaip rudenį nuo šalčių lapai krinta. Visų mirštančiųjų dėl apskrities platumo jis jokiu būdu nebeįstengė aprūpinti paskutiniais sakramentais. Sužinojo, kad jo labai laukia tolimame kampelyje būrelis kovojančių su mirtimi. Dėl smarkios pūgos ir šalčio (–40°) T. Vormaldas tegalėjo po kelių valandų išvykti į tą kampelį. Deja, nuvykęs rado jau sustingusius vienuolika lavonų. Net apsiverkė iš susikrimtimo, kad nebesuspėjo išklausyti jų išpažinties. Bet kaip nustebo, kada jų rankose rado į ritinėlius suvyniotus popierius, kuriuos atvyniojęs pamatė nuodėmių sąrašą ir gale prašymą atlaikyti už mirusius šv. Mišias. Ant popieriaus ritinėlių gi buvo užrašyta: „Tik nuodėmklausis gali skaityti!“