Pasakojimas apie kunigą Prancūzijoje, pas kurį vėlai naktį atėjo vyras prašyti išpažinties. Vyras prisipažino, kad jam įsakyta tą naktį susprogdinti pilį. Kunigas atkalbinėjo, bet vyras išėjo be išrišimo. Kunigas, negalėdamas išduoti paslapties, liko pilyje. Prieš aušrą tas pats vyras grįžo, prašydamas išpažinties, sakydamas, kad dabar tiki išpažinties paslaptimi ir nori išpažinti viso gyvenimo nuodėmes. Pasakojimas iliustruoja išpažinties paslapties šventumą ir atgailos galimybę.

Martynas Liuteris savavališkai panaikino išpažintį. Jo didelis draugas ir žymus protestantizmo šulas Melanchtonas kartą jam tarė: „Aš negaliu atleisti tos nuodėmės, kurią tu padarei, panaikindamas išpažintį. Esu tikras, kad nereikės ilgai laukti to darbo blogų vaisių.“ Melanchtonas neapsiriko. Netrukus visur paplito toks ištvirkimas, kad patys protestantai prašė Liuterį ieškoti būdų žmonėms sulaikyti nuo pikto. Tarp kitų priemonių reikalavo grąžinti išpažintį. M. Liuteriui nesutikus to padaryti, buvo pasiųsta delegacija (atstovai) pas karalių Karolį Penktąjį. „Jeigu jūs, protestantai, nepriėmėte išpažinties iš Dievo rankų, juo labiau negausite jos iš mano rankų“, atsakė trumpai karalius.