Pasakojimas apie vienuolį Tėvą Marieluksą Ispanijoje, kuris per revoliuciją išklausė sukilėlių išpažinčių. Kariuomenės vadas Rodilis reikalavo iš jo išduoti išpažinties paslaptį, grasindamas mirtimi. Vienuolis atsisakė, sakydamas, kad neišduos savo Dievo. Jis buvo sušaudytas, likdamas ištikimas išpažinties paslapčiai. Pasakojimas pabrėžia išpažinties paslapties šventumą ir pasiaukojimą.

1825 m. Ispanijoje siautė revoliucija. Valdžia pasmerkė mirti kelis sugautus sukilėlius. Vienuolis Tėvas Marieluksa išklausė jų išpažinčių. Tada kariuomenės vadas Rodilis, norėdamas sužinoti tolesnius maištininkų planus, pasišaukė nuodėmklausį ir sako jam: „Tėve, maištininkai pasmerkti mirti, be abejo, bus tamstai atidengę išpažintyje ir savo planus. Todėl karaliaus vardu aš reikalauju, kad tamsta man pasakytumei visa, ką šitie niekšai yra išpažinę.“ — „Ponas generole, tamsta reikalauji iš manęs, kas yra negalima. Aš neaukosiu savo sielos amžino išganymo, išduodamas išpažinties paslaptį.“ — „Vienuoli!“ sušuko įtūžęs generolas. „Arba tu man pasakysi viską, arba aš Tave vietoje sušaudysiu.“ — „Aš esu ištikimas savo krašto valdžiai, bet savo Dievo aš niekados neišduosiu.“ Generolas įniršęs pašaukė kareivius su užtaisytais šautuvais. Suskambėjo trumpa komanda. „Atsiklaupk, vienuoli! Ugnis!…“ Ir T. Marieluksa negyvas krito žemėn…