Pasakojimas apie moterį, kuri per išpažintį pasakojo ne tik savo, bet ir vyro nuodėmes. Kunigas nurodė jai atlikti atgailą už save ir tris dalis rožančiaus už vyrą, nes ji išpažino jo nuodėmes. Taip kunigas pamokė ją išpažinti tik savo nuodėmes. Pasakojimas iliustruoja išpažinties esmę – savo nuodėmių pripažinimą.

Viena moteriškė per išpažintį skundė savo vyrą ir nurodė jo nuodėmes. Nuodėmklausis, nutraukęs jos kalbą, paklausė: „Ar vyras prašė tave atlikti išpažintį ir už jį?“ Bet moteriškė nenustodama pasakojo vyro ydas. Duodamas atgailą kunigas tarė: „Už savo nuodėmes sukalbėsi „Tėve mūsų“, o už vyro – tris dalis rožančiaus.“ Moteriškė nustebusi paklausė: „Dėl ko aš turiu atgailoti už vyro nuodėmes?“ Nuodėmklausis atsakė: „Dėl to, kad tu išpažinai ir vyro nuodėmes. Taigi ateityje išpažink tik savo nuodėmes.“