Pasakojimas apie karalių Dovydą, kuriam pranašas Natanas pranešė, kad jo sūnus mirs kaip bausmė už jo nuodėmę. Dovydas atgailavo ir meldėsi, bet sūnus vis tiek mirė. Sužinojęs tai, Dovydas nusiprausė, apsivilko ir nuėjo į šventyklą, sakydamas tarnams, kad kol sūnus buvo gyvas, jis pasninkavo, galbūt Dievas atleis, o dabar, kai jis miręs, jam nereikia pasninkauti, nes jis nueis pas sūnų, o ne sūnus pas jį. Pasakojimas iliustruoja atgailą, Dievo valios priėmimą ir pasitikėjimą Dievu.

Pranašas Natanas buvo pranešęs Dovydo sūnaus mirtį kaip bausmę už Dovydo nuodėmę. Nuliūdo karalius ir karštai prašė Dievo, kad atitolintų nuo jo tą bausmę. Šešias dienas atgailojo, o septintą dieną jo sūnus mirė. Tėvas dar nežinojo. Atėjo tarnai jam pranešti. Atrado jį ant plikų grindų gulintį, atgailaujantį. Jie nedrįso tos liūdnos žinios karaliui pranešti ir patylomis tarp savęs šnibždėjo. Karalius tuojau suprato, kad jo sūnus mirė. Jis tuojau atsikėlė, apsivilko geresniais drabužiais, nusiprausė ir nuėjo į šventyklą nusilenkti Viešpačiui. Nustebusiems tarnams jis pasakė: „Kol kūdikis buvo dar gyvas, pasninkavau, verkiau ir sakiau: gal Dievas atleis mano bausmę, ir vaikas paliks gyvas? O dabar, kada jis yra miręs, kodėl man pasninkauti? Greičiau aš pas jį nueisiu, o ne jis pas mane“ (2 Sam 12).