Pasakojimas apie šv. Kotryną Sienietę, kuri, būdama maža, uoliai lankydavo bažnyčią. Motinai pykstant ir keikiantis dėl užtrukimo, mergytė pabučiavo ranką ir maldaujančiu balsu prašė neįžeidinėti Dievo, o geriau bausti ją. Jos žodžiai paveikė motiną, ir ji pažadėjo nebesikeikti. Pasakojimas iliustruoja vaikų pamaldumą ir Dievo garbės gynimą.

Šv. Kotryna Sienietė († 1380), būdama dar maža mergytė, mėgdavo dažnai bažnyčią lankyti ir šv. Mišių klausyti. Jos motina, matydama, kaip mažoji Kotryna dažnai iš namų dingsta, ant jos pykdavo ir net smarkiai apibardavo. Kartą išsiuntė ją į miestą kažko parnešti. Mažoji šventuolėlė grįždama užsuko į bažnyčią, kur buvo laikomos šv. Mišios, ir kiek užtruko. Motina įpykusi ant Kotrynos dėl užtrukimo ėmė keiktis. Geroji mergytė priėjo prie motinos, pabučiavo jai į ranką ir maldaujančiu balseliu tarė: „Geroji motinėle! Geriau bausk mane, jei prasikaltau, tik neįžeisk gerojo Dievulio. Man baisiai skaudu, kai Dievulis įžeidžiamas!“ Dukrelės žodžiai giliai įsmigo į motinos širdį, ir ji prižadėjo nebepykti ir nebesikeikti.