Pasakojimas apie jauną paštininką Amerikoje, kuris, nepaisant vėlyvo grįžimo iš kelionės ir nuovargio, atėjo pas kleboną trečią valandą nakties, kad priimtų Komuniją pirmąjį mėnesio penktadienį. Jis 16 metų laikėsi pažado motinai ir atsisakė net gerti kelionės metu, kad galėtų priimti Komuniją nevalgęs. Pasakojimas iliustruoja didelį uolumą, ištikimybę pažadui ir meilę Eucharistijai.

Vieną vakarą kažkas pasibeldė į vieno Amerikos klebono duris. Klebonui paprašius įeiti, duryse pasirodė jaunas paštininkas ir tarė: „Gerbiamasis klebone! Labai prašyčiau nueiti į bažnyčią ir suteikti man Komuniją.“ — „Kaip tai?! Taip vėlai ir pavalgius duoti šv. Komuniją?!“ stebėjosi klebonas. Jaunikaitis tuojau pasiaiškino: „Šiandieną yra pirmasis mėnesio penktadienis. Jau 16 metų šiomis dienomis priimu Komuniją. Ir dabar nenoriu jos apleisti. Pasivėlinau! Bet kitaip negalėjau. Vakar 9 val. ryto išvykau su paštu. Važiavau per visą dieną ir naktį ir vos 6 val. vakaro pasiekiau namus. Tebesu nevalgęs ir negėręs, nes nenoriu sulaužyti savo pasižadėjimo motinai – kas pirmą mėnesio penktadienį priimti Komuniją. Kelionė buvo troškinanti, bet aš tyčia ištuštinau vežime esamą vandens indą, kad kartais nesusigundyčiau atsigerti.“ Klebonas neapsakomai susijaudino jaunuolio uolumu ir tuojau nusiskubino į bažnyčią. Po valandėlės kilnusis eucharistininkas prie bažnyčios durų dėkojo Aukščiausiajam už Dangiškąją Duoną.