Pasakojimas apie misionierių Prancūzijoje, kuris pamokslavo apie Komuniją ir ragino ją dažnai priimti. Penkerių metų berniukas, išgirdęs pamokslą, atėjo pas kunigą ir prašė duoti Jėzų. Kunigas juokavo, kad jis per mažas, nes dar turi pieninius dantis. Vaikutis, norėdamas gauti Jėzų, išsimušė pieninius dantis akmeniu ir grįžo pas kunigą kraujuota burna. Sugraudintas kunigas paruošė vaiką ir leido priimti Komuniją. Pasakojimas iliustruoja vaikų gilų troškimą priimti Jėzų ir Eucharistijos svarbą.

Vienas kunigas Prancūzijoje laikė misijas. Viename mieste jis sustojo kelioms dienoms. Jo pamokslų klausytis prisirinkdavo pilnos bažnyčios. Tarp kitų, tas kunigas misionierius pasakė pamokslą apie šv. Komuniją, kurį baigė karštai ragindamas kuo dažniausiai imti į širdį Jėzų, nes ir Jėzus nori būti tikinčiųjų širdyse. Po pamokslo tasai kunigas nuėjo valandžiukę atsikvėpti. Netrukus už durų kažkas sušlamėjo. Paprašius, tas kažkas stengiasi duris atidaryti ir nepajėgia. Pasiskubina kunigas negalinčiam padėti. Į kambarį įeina kokių penkerių metų vaikutis, drąsiai, bet mandagiai pažengia porą žingsnių į kambario vidurį ir maloniai prakalba į kunigą: „Tamsta, duoki man Jėzų! Aš girdėjau, kaip tamsta sakei: imkite Jėzų! Aš atėjau, duoki man Jėzų!“ Kunigas nustebo, bet greit susivaldė. Vaikiukas vėl atkartojo: „Aš labai noriu. Tamsta, duoki man tą gerąjį Jėzų!“ — „Parodyk, vaikeli, dantukus… Matai, kad tu dar mažytis, dar piendančius tebeturi. Negaliu tau duoti Jėzaus.“ Tyčia juokavo kunigas. Nuliūdusiam vaikučiui jis tarė: „Kai nebeturėsi piendančių, tada tau duosiu Jėzų.“ Vaikučiui išėjus, kunigas ėmė mąstyti apie kūdikiškos sielos kilnumą. Jis prisiminė ir Išganytojo pasakymą: „Jei… nepasidarysite kaip kūdikiai, neįeisite į dangaus karalystę“ (Mt 18, 3). Taip jam bemąstant, vėl subraškėjo durys. Įeina tas pats vaikelis. Koks baisus reginys! Veidelis, rankutės, drabužėliai kruvini, burnelė pilna kraujo. Kunigas nusigando – nežino kas atsitiko. „Dabar tamsta duosi man Jėzų, – aš nebeturiu piendančių.“ Prašneko ašarodamas vaikutis. Mat jis savotiškai suprato prieš keletą minučių kunigo juokavimą. Išėjęs į gatvę, pirmu pakliuvusiu po ranka akmeniu išsidaužė tuos nelemtuosius piendančius, kurie, jo supratimu, trukdė priimti Jėzų. Tai matydamas, iš širdies skausmo, iš gilaus susijaudinimo pravirko ir kunigas. Tuojau vaikutį nuplovė, sugydė sužeistą burnytę, porą savaičių pamokė ir leido jam priimti Jėzų šv. Komunijoje, kurios vaikutis taip troško.