Pasakojimas apie jauną, skurdžiai gyvenančią mergaitę Paryžiuje, kuri kasdien priimdavo Komuniją, kad išsilaikytų doroje aplinkoje ir nepasiduotų blogio įtakai. Nepaisant sunkaus darbo ir vargo, ji jautė didžiulę laimę ir ramybę. Pasakojimas pabrėžia Komunijos kaip stiprybės šaltinio ir laimės šaltinio svarbą.

Jėzuitas O. Fessartas 1901 m. aprašė štai kokį atsitikimą: „Vienoje Paryžiaus parapijų sakydavau gavėnios pamokslus. Vieną sekmadienį įsėdau į klausyklą. Buvo pusdienis. Prie klausyklos prisiartino jauna, neturtinga, bet padoriai apsivilkusi mergaitė. Norėdamas kuo geriausiai patarnauti man Dievo pasiųstai sielai, paklausiau, kokiu būdu užsidirba kasdieninę duoną. „Mano tėve,“ atsakė mergaitė, „anksti rytą šluoju gatves, vakare lopau ir taisau pavargėliams rūbus. Tokiu būdu užsidirbu sau maistą.“ Iš jos išpažinties matėsi jos sielos grynumas ir kilnumas. „Mano vaikeli,“ tariau mergaitei: „kokiu būdu ištveri ištikimybėje Dievui, nors gyveni tarp žmonių be tikėjimo, be garbės, degančių Viešpaties Dievo neapykanta ir nuolat piktžodžiaujančių?“ — „Ogi kas savaitę priimu šv. Komuniją,“ atsakė mergaitė. „Bet visa, kas ten girdėti gatves šluojant, argi tai jokio įspūdžio tau nedaro?“ — „Mano tėve,“ tuo pačiu paprastumu atsiliepė mergaitė: „aš nieko negirdžiu ir nieko nematau. Gyvenu savo širdy viena pati ir niekam kitam tenai nėra vietos, vien šv. Komunijai. Jėzus Kristus atėjo į mano širdį šiandien, ateis ir kitą kartą. Vien apie tai temąstau, ir vien tos mintys visą laiką atima.“ — „Argi negalėtumei, mano vaikeli, kasdien imti šv. Komuniją?“ vėl paklausiau mergaitę. „Kasdien eiti prie Dievo Stalo!“ ašarodama sušuko mergaitė: „Juk tai būtų per didelė laimė! Numirčiau iš džiaugsmo… Bet kas gi būtų su mano motina?“ Gailios ašaros gausiai liejosi iš akių. Pats buvau taip sujaudintas, kad turėjau nutilti. Tegirdėjau, kaip dievotoji mergaitė tyliai kukčiodama kartojo: „O Jėzau, Jėzau! Kaip gi būtų saldu Tave kasdien priimti savo širdin!“ Vėliau paprašiau geros širdies ponią, kad ji nueitų anos dievotosios mergaitės butan. Geroji ponia paklausė. Nuėjo ir rado menką ir nešvarų namą, kuriame buvo tos mergaitės ir jos motinos butas. Visa kambarėlio išvaizda buvo vargingiausia ir skurdžiausia. Geležinėje lovoje gulėjo 50 metų moteriškė. Ji buvo taip ligos ir vargo nukaršinta, jog atrodė šimtametė senelė. Ponia prisiartino prie ligonės. „Ar tu čia, Onele?“ mirštančio žmogaus balsu prakalbėjo ligonė. Mat Onelės motinos būta visai aklos. Geroji ponia privertė senelę nupasakoti visą jų gyvenimą. Labai jauna ji buvusi atiduota nemokančiam gyventi vyrui. Nuo pat pradžios jų šeimyninio gyvenimo užviešpatavęs vargas. Vyras miręs Onelės Pirmos Komunijos dieną, du vaikai kiek anksčiau atsiskyrę su šiuo pasauliu. Likusi viena su Onele. Onelė pradėjusi darbuotis labai mažai, nes motina iš didelių verksmų nustojusi regėjimo. Dvylikos metų mergaitė pradėjusi drąsiau žiūrėti į savo mažos šeimynėlės tamsią ateitį. Ji tapo neregės motinos maitintoja. Nerasdama kitokio darbo, turėjo apsiimti gatves šluoti. Keldavosi apie ketvirtą ir šluodavo iki pietų. Vakarą sėsdavo siūti ir taip praleisdavo ištisas naktis. Miegodavo ant skurdaus čiužinio, o valgydavo duoną su vandeniu. Taip pradėjusi gyventi keturioliktais savo amžiaus metais, ir jau aštuoneri metai, kaip vargsta, bet rami ir širdy nekalta. Kai geri žmonės ką jei duoda, ji viską savo motinai atiduoda. Pagaliau mirė Onelės motina. Onelė įstojo į dievotųjų tarnaičių būrį. Nebeilgai ji vienuolyne gyveno. Eucharistijos spinduliuose ir kančių ugnyje ištirpo ta siela. Draugės girdėdavo, kaip Onelė pati viena šnibždėdavo: „Kentėti ir kasdien Švenčiausiąjį priimti, tai didžiausia laimė, nuo kurios tuojau mirsiu!…“ Tą dieną, kada aš leidau jai kasdien eiti prie Dievo Stalo, taip man džiaugsmingai sušuko: „Mano tėve! Dabar vargšei Onelei bus kasdien šventadienis. Šią malonę laikau Amžinosios Komunijos aušra, nes tokiame meilės pilnume nebėr čia ant žemės kaip begyventi!…“ Dar valandėlę pavargo, nuolat kartodama ir šaukdama Išganytoją ir Mariją, ir nuėjo pas vargdienių ir šventųjų Viešpatį…