Pasakojimas apie jauno kaimiečio drąsą gelbstint šeimą nuo sugriuvusio tilto per patvinusią upę Veronoje. Grafas Spolverinis siūlė jam šimtą luidorų už išgelbėjimą, tačiau jaunuolis pinigų atsisakė, sakydamas, kad gyvybės neparduoda ir paprašė pinigus atiduoti vargšei šeimai, kuriai jų labiau reikia. Pasakojimas pabrėžia kilnumą ir pasiaukojimą.

„[Kas] drįs išgelbėti tuos nelaimingus žmones,“ tarė grafas Spolverinis, kai pakilusi Adidžė nunešė ties Verona tiltą, išskyrus vidurinę jo dalį. Toje tilto dalyje stovėjo namas, kurio gyventojai, matydami yrančius pamatus, šaukėsi pagalbos pro langus. Jaunas kaimietis pasiėmė laivą, pasileido į upę. Priplaukė prie tilto, paėmė visą šeimyną į mažą laivelį ir laimingai išplaukė į krantą. „Štai tavo pinigai, drąsus vaikine,“ tarė grafas. „Ne,“ atsakė jaunuolis, „gyvasties neparduodu, duok tamsta juos tai pavargusiai šeimynai, kuriai jų labiau reikia.“