Šv. Pranciškus Asyžietis, nugalėjęs prigimtinę baimę, apkabino ir pabučiavo raupsuotąjį. Tai tapo jo atsivertimo pradžia. Nuo tada jis tarnavo raupsuotiesiems, vadindamas juos broliais ir seserimis. Jaunas kaimietis atsisakė pinigų už gelbėjimą, prašydamas atiduoti juos vargšai šeimai. Prezidentas, atidaręs duris vėlai grįžusiems žmonėms, pasielgė mandagiai ir geranoriškai.

Šv. Pranciškus Asyžietis visada buvo gailestingas: kas tik ko prašydavo, visada gaudavo. Bet jis labai bijojo ligų. Į žaizdas, į raupsus ir pažiūrėti negalėjo. Kada tiktai jis mėgindavo prisiversti likti prie žaizduotų, visada jo širdis neišlaikydavo, ir nenoromis turėdavo nuo jų pasišalinti. Kartą, visą dieną praleidęs kalnuose, grįžo namo raitas, mąstydamas apie galutinį gyvenimo sutvarkymą pagal Dievo valią. Jo arklys kažko pasibaidė. Pranciškus pažvelgė į šoną, ir pats nepasijuto, kaip sudrebėjo iš baimės: čia pat prie kelio jis mato vieną vargšą ligonį – raupsuotąjį. Metęs nelaimingajam pinigų, nujojo toliau. But netrukus susiprato nešvelniai pasielgęs. Sugrįžo pas raupsuotąjį, nulipo nuo arklio ir, užmiršęs savo prigimtinę ligonių baimę, jį apkabino, pabučiavo jam ranką, su juo maloniai kalbėjosi kokią valandėlę. Po to linksmas grįžo namo. Rytojaus dieną Pranciškus nuvyko į raupsuotųjų prieglaudą, kur prabuvo visą dieną: juos guodė, tarnavo, jiems kalbėjo apie gerąjį Dievą; tuos nelaiminguosius, visų apleistus, vadino broliais, sesutėmis… Tą svarbų įvykį šv. Pranciškus įrašė savo testamente, vadindamas jį savo atsivertimo pradžia. „Kai buvau nuodėmėse, man atrodydavo labai bjauru matyti raupsuotus, – pats Viešpats įvedė mane tarp jų, ir padariau jiems gailestingumą. Ir nueinant man nuo jų, tai, kas pirma atrodydavo kartumu, pasidarė mano sielos ir kūno saldumu.“ Dabar jam rodėsi niekas negali būti sunku.