Šv. Pranciškus Asyžietis ir jo mokinys, eidami per miestą paprastais vienuolių rūbais, nekalbėdami, savo pasirodymu padarė didesnį įspūdį ir pamokslą nei žodžiais, nes žmonės pamatė tikrą dorybę.

Šv. Pranciškaus Asyžiečio laikais žmonės buvo gerokai sugedę. Ypatingai visokių nedorybių buvo paplitę tarp skęstančių prabangoje miesto gyventojų. Visokiais tad būdais šventasis stengėsi juos taisyti ir gelbėti iš amžinojo pasmerkimo. Kartą šv. Pranciškus tarė savo mokiniui: „Eiva, brolau, į miestą sakyti pamokslo.“ Apsivilkę savo rudinėmis, persijuosę virvėmis, basi, nedengtomis galvomis juodu nuvyko į artimąjį miestą, kur perėjo kelias gatves nė žodžio netardami. Gauja vaikėzų ir žioplių sekė paskui juodu, visaip juokaudami ir tyčiodamiesi. Smalsiai žiūrėjo ir rimtesnieji piliečiai. Bet rimta vienuolių išvaizda daug kam padarė didelį įspūdį. Jiems nenoromis kilo mintis, kad tik vienuolių keliu galima tikriausiai nueiti į dangų. Kada šv. Pranciškus po tokios eisenos grįžo į kalnus, iš kur buvo išėję, draugas paklausė, kodėl juodu nesakė pamokslo. Šventasis jam atsakė, kad pamokslas jau esąs pasakytas, nes vienas tik jų pasirodymas išlepusiems žmonėms esąs tikras pamokslas.