Šv. Pranciškus Asyžietis, bijojęs raupsuotųjų, vieną dieną nugalėjo savo baimę, apkabino ir pabučiavo raupsuotąjį. Tai tapo jo atsivertimo pradžia. Nuo tada jam niekas nebeatrodė sunku.

„[Kas] drįs išgelbėti tuos nelaimingus žmones,“ tarė grafas Spolverinis, kai pakilusi Adidžė nunešė ties Verona tiltą, išskyrus vidurinę jo dalį. Toje tilto dalyje stovėjo namas, kurio gyventojai, matydami yrančius pamatus, šaukėsi pagalbos pro langus. Jaunas kaimietis pasiėmė laivą, pasileido į upę. Priplaukė prie tilto, paėmė visą šeimyną į mažą laivelį ir laimingai išplaukė į krantą. „Štai tavo pinigai, drąsus vaikine,“ tarė grafas. „Ne,“ atsakė jaunuolis, „gyvasties neparduodu, duok tamsta juos tai pavargusiai šeimynai, kuriai jų labiau reikia.“
Numeris: 680
Tema: Aukštyn!, Aloyzas, Epidemija, Išmalda, Liga, Tobulybė
Pavadinimas: Ligonių prietelius.
Santrauka: Šv. Aloyzas Gonzaga, nepaisant baimės, rinko išmaldas maru sergantiems ligoniams ir vėliau juos slaugė, aukodamas savo gyvybę. Jo pavyzdys įkvėpė daugelį.
Pasakojimas: 1590–91 metais Romoje siautė maras. 60 000 mirė tada nuo baisios ligos. Niekam nebuvo pasigailėjimo. Trys popiežiai: Sikstas V, Urbonas VII ir Grigalius XIV mirė tik per tuos dvejus metus. Šv. Aloyzas atsiduoda ligonių reikalams. Pradžioje, užsidėjęs maišą ant pečių, rinkė jiems išmaldas. Maža to, jis nenusiramino, iki vyresnieji leido jam slaugyti pačius sergančiuosius. Taip kartą miesto gatvėje rado jis apleistą maru susirgusį vargšą. Ir ką daro mūsų šventasis? Jis ima ligonį ant savo pečių, neša į ligoninę ir ten jam tarnauja. Šitas meilės darbas 23 metų Aloyzui buvo jo ankstyvos mirties priežastimi. Dar ir dabar „Santa Maria della Consolazione“ ligoninėje galima matyti šis šv. Aloyzo darbas įamžintas akmens statuloje, vaizduojančioje mūsų šventąjį benešantį minėtą ligonį.