Šv. Antanas atsiskyrėlis, sužinojęs, kad Aleksandrijos kurpius yra šventesnis už jį, aplankė jį. Kurpius pasižymėjo nuolankumu, laikydamas save didžiausiu nusidėjėliu. Tai įkvėpė šv. Antaną siekti didesnio nusižeminimo.

Šv. Antanas atsiskyrėlis aštriu maldingu gyvenimu pasiekė aukšto šventumo. Kartą jame kilo mintis, kad iš visų atsiskyrėlių jis būsiąs švenčiausias. Bet Dievas jam apreiškė, kad Aleksandrijos mieste gyvena kurpius, daug už jį šventesnis. Antanas tuojau keliauja į Aleksandriją, susiranda tą kurpių ir klausia, ką jis daro, kad toks šventas? Kurpius nustebo ir tarė: „Turbūt tamsta klysti, garbingasis žmogau. Greičiausia tamsta ieškai ko kito, ne manęs, nes aš nieko nedarau, kas galėtų ypatingai patikti Dievui. Aš neturiu kada nė ramiai pasimelsti, tik kiekvieną rytą kalbu Dievui: „Visi Aleksandrijos gyventojai yra pilni malonių ir nueis į dangų, tik aš vienas vargšas nusidėjėlis keliausiu į pragarą.“ Iš tų žodžių Antanas suprato, kad tas vargšas kurpius kur kas tobulesnis už jį patį ir kad Dievas ypatingai jį brangina dėl jo nusižeminimo. Ir sugrįžęs į dykumą, Antanas nuolat meldėsi: „Dieve, padėk ir man būti tiek nusižeminusiam, kaip tas Aleksandrijos kurpius!“