Kunigas Gabrielius Baudouinas, rinkdamas aukas našlaičiams, patyrė pažeminimą iš kortuojančių ponų, bet išlaikė nuolankumą, pasakęs „Tas tai man, o gal ką našlaičiams paaukosite?“. Jo nusižeminimas paskatino ponus atsiprašyti ir paaukoti. Tai palyginama su šv. Makarijaus pamokymu, kad tobulas žmogus turi būti kaip kapas – nesijaudinti dėl peikimo ar gyrimo.

Kunigas Gabrielius Baudouinas, globodamas prieglaudos našlaičius, vaikščiojo po Varšuvos miestą rinkdamas aukas. Kartą užėjo į vienus namus, kur gražiai išpuoštame kambaryje lošė kortomis keletas turtingų ponų. Kunigas Baudouinas paprašė jų duoti pinigų, bet lošikai į jį nė nepažiūrėjo. Tada kunigas paprašė antrą kartą, paskui trečią. Lošikai labai supyko; vienas jų pašoko ir rėžė kunigui į ausį. Garbingasis kunigas valandėlę patylėjo ir ramiai tarė: „Tas tai man, o gal ką našlaičiams paaukosite?“ Susigėdė ponai, atsiprašė kunigo ir sumetė tiek aukso, kad kunigas Baudouinas jau galėjo pradėti statyti vaikams namus. Taip buvo pastatyti „Kūdikėlio Jėzaus ligoninės“ namai. — Pal. kun. Boskas 1859 m. kartą po vakarinių maldų savo auklėtiniams, prieš einant gulti, pasakė prakalbėlę apie kuklumą ir ramumą su šitokiu palyginimu. Senovės rašytojai pasakoja, kad vieną dieną pas garsųjį atsiskyrėlį Makarijų atėjęs naujas kandidatas. Šventasis jį labai maloniai priėmęs ir taip jo paklausęs: „Ar matai, sūnau, aną kapinyną?“ — „Kur gi nematysi, Tėve, matau.“ — „Tai gerai, nueik tu ten, apeik visus kapus ir ties kiekvienu išplūsk skaudžiausius keršto, pykčio ir šmeižto žodžius, kokius tik mokėsi ir atminsi.“ — „Tuojau, Tėve“, atsakė jaunuolis ir, nuėjęs į kapinyną, padarė taip, kaip jam buvo liepta. Po geros valandos jis jau ir sugrįžta. Kaip tyčia, tuojau susitiko su Makarijum, kuris paklausė: „Na, ar padarei tą, ką tau buvau įsakęs?“ — „Padariau, Tėve: išplūdau visus nevertais žodžiais.“ — „O dabar grįžk vėl atgal ir išdeklaruok tiems patiems kapams gražiausius pagyrimus, komplimentus, visus saldžiausius žodžius.“ Jaunuolis daug linksmesnis, ristele nubėgo į kapinyną ir kad ėmė visus girti, garbinti, į padanges kelti! Rodos, visi tuose kapuose gulintieji tik ir buvo mokslo švyturiai ir šventumo žvaigždės. Kai gyręs gyręs, pavargo ir sugrįžo namo, šv. Makarijus jo paklausė: „Ar viską atlikai, kas buvo įsakyta?“ — „Taip, mano Tėve!“ — „O ką tie kapai atsakė į tavo plūdimus ir į tavo gyrimus?“ — „Nieko, nė žodžio, Tėve!“ — „Tai ir tu, jei nori būti mano mokinys, turi būti kaip numiręs, turi būti kaip tie kapai: tau turi būti visiškai lygu, ar tave kas peiks ar plūs, arba girs ir į padanges tavo gerus darbus ir dorybes kels.“