Jaunikaitis, besididžiuojantis savo gražiu veidu, paprašė dėdės dailininko jį nupiešti. Dailininkas, norėdamas pamokyti, nutapė griaučius su jaunuolio veidu, primindamas, kad kūno grožis laikinas.

Vienas jaunikaitis labai didžiuodavosi savo gražiu veidu. Jis turėjo dėdę garsų dailininką ir vis trokšdavo, kad dėdė jį nupaišytų. „Gerai! Bet turėsi ilgai man pozuoti,“ tarė dailininkas jaunikaičiui. Ilgą laiką jaunikaitis uoliai lankėsi pas dailininką ir kantriai jam pozuodavo. „Daugiau galėsi nebeateidinėti,“ tarė vieną dieną dailininkas, „tavo veido panašumą jau turiu, o smulkmenas užbaigsiu, kada laiko turėsiu.“ Praėjo keli mėnesiai, bet jaunikaitis vis negalėjo išvysti savo paveikslo. Pagaliau dailininkas tarė nekantraujančiam jaunikaičiui: „Paveikslas jau užbaigtas; eik į dirbtuvę ir pasižiūrėk.“ Jaunikaitis kaip kulka nuskriejo dirbtuvėn. Bet kaip jis nustebo pamatęs žmogaus skeletą (griaučius), ant kurio buvo nupieštas jo veidas. Dailininkas norėjo jaunikaičiui priminti, kad nėra ko didžiuotis tuo, ką mes esame gavę iš kitų ir kas taip greit praeina – kūno gražumu.