Šv. Augustinas, pal. Arso klebonas, šv. Antanas ir karalius Liudvikas XI pabrėžė nusižeminimo svarbą, teigdami, kad tai visų dorybių pagrindas ir apsauga nuo puikybės bei paniekos.

Kartą paklausta šv. Augustiną, kuri dorybė yra aukščiausia? „Nusižeminimas,“ atsakė šventasis. „O antroji?“ — „Nusižeminimas!“ — „Ir trečioji?“ — „Nusižeminimas,“ kartojo vis šv. Augustinas. — Pal. Arso klebonas prie šių žodžių prideda: „Nusižeminimo, mano vaikeliai, nusižeminimo… Puikybė trukdo mums šventais pasidaryti, o nusižeminimas yra visų dorybių rožančiaus grandinėlė.“ — Šv. Antanas dvasios regėjime matęs ant žemės daugybę įvairiausių spąstų, kuriais piktoji dvasia naudojasi žmones gaudydama. Nusigandęs kreipėsi į Dievą: „Viešpatie, kas sugebės per tuos visus spąstus pereiti ir neįkliūti?“ — „Antanai, vien tik nusižeminusieji tai padarys,“ pasigirdęs paslaptingas balsas. — Prancūzų karalius Liudvikas XI su visais būdavo kuo bičiuliškiausias. Kada jam kartą prikišta, kad karališkai didenybei nepritinka taip žemintis, Liudvikas atsakė: „Kada tik puikybė pirma eina, visada panieka ją seka.“