Karalius Fridrikas, radęs savo miegančio tarno kišenėje laišką nuo motinos, atiduodančios jam algos dalį, įdėjo tarniui pinigų ir palaimino jo motiną. Tai parodo karaliaus gerumą ir tarno sąžiningumą.

Vieną dieną Frydrichas, Prūsijos karalius, parkeliavęs namo paspaudė skambutį. Niekam neatsiliepus, jis atidarė duris, ir štai, įėjęs į kambarį, pamatė kėdėje miegantį savo tarną. Priėjęs artyn norėjo pažadinti, bet staiga pamatė laišką, kyšantį jo kišenėje. Didelis smalsumas privertė karalių nežadinti tarno. Todėl, išėmęs jo laišką, pradėjo skaityti. Tai buvo jaunojo tarno motinos laiškas. Tame laiške ji dėkojo savo sūnui už jai atsiųstą algos dalį, kuria jis norėjo palengvinti jos sunkų gyvenimą: Dievas teatlyginąs jam už jo sūnišką meilę! Karalius, perskaitęs laišką, tyliai nuėjo į savo kambarį ir, paėmęs pilną piniginę, drauge su laišku, įdėjo į tarno kišenę. O sugrįžęs į savo kambarį, taip garsiai paskambino, kad tarnas, kaip bematai, pabudo. „Tu giliai miegojai!“ pasakė karalius. Tarnas, sumišęs, nežinojo, nė kaip atsiprašyti. „Kas yra?“ pasakė karalius. „Ko taip sumišai?“ — „O, valdove“, pasakė jaunas tarnas. „Kažkas bando gadinti mano gerą vardą. Aš nieko nežinau apie tuos pinigus, kuriuos radau savo kišenėje, nežinau, nė kaip jie čia pakliuvo.“ — „Mano jaunas drauge“, pasakė Frydrichas, „dažnai Dievas padaro mums didelių dalykų net miegant. Nusiųsk tuos pinigus savo motinai, pasveikink ją nuo manęs ir pasakyk, kad aš visada rūpinsiuos ja ir tavimi!“