Šv. Elžbieta, mirus vyrui, atsisakė savo turto ir tapo varginga vienuole. Ji atsisakė grįžti pas tėvą karalių, teigdama, kad myli tik Dievą.

Mirus šv. Elžbietos vyrui Liudvikui, ji, po ilgų persekiojimų, užsidarė Marburge vienuolyne ir atsidavė maldai ir darbui. Sužinojęs apie vargingą savo dukters gyvenimą Elžbietos tėvas, Vengrijos karalius Andriejus, nutarė ją pargabenti į Vengriją. Įėjęs į Elžbietos gyvenamą lūšnelę, Vengrijos pasiuntinys neapsakomai nustebo. Jis išvydo prieš save vilnas verpiančią moterį. Ji dėvėjo paprastu, nudryžusiu apsiaustu, kurio apatinė dalis, matyt, iš neturto, buvo pridurta kitos spalvos medžiaga. Ir apskritai visą tą apsiaustą dengė gausūs įvairiaspalviai lopiniai. „Argi galima, kad karalaitė verptų“, sušuko pasiuntinys, įsitikinęs matąs prieš save Vengrijos karaliaus dukterį. Paskum jis papasakojo jai, kaip tėvas jos išsiilgęs ir kaip maloniai jis pas save ją priimsiąs. Tačiau viskas veltui. Elžbieta buvo visai pasaulio išsižadėjusi ir vos begirdėjo paskutinių jo vilčių. Ji pavedė savo tėvą Dievo Apvaizdai ir tikėjosi su juo pasimatyti tik danguje. „Aš daugiau nieko nebemyliu, kaip tik vieną Dievą“, pasakė šv. Elžbieta pasiuntiniui.